Gyvatės (lot. Serpentes) – žvynaroplių (Squamata) pobūrio stuburiniai gyvūnai. Paplitusios visame pasaulyje išskyrus pačias šiaurines sritis ir kai kurias salas. Didelis vaidmuo gyvatėms skiriamas įvairių tautų mitologijoje.

Kūnas labai pailgėjęs dėl ypatingo judėjimo būdo. Stubure būna daugiau kaip 400 slankstelių, kurių savotiška sandara suteikia stuburui lankstumą ir stiprumą. Galūnės ir jų juostos atrofuotos. Didžiausios rūšys (anakondos ir pitonai) pasiekia 8 m ilgį, atskirais atvejais iki 10 m.

Turinys

1 Mityba
2 Dantų sandara
2.1 Nuodingosios gyvatės
3 Lietuvos gyvatės
4 Sistematika
5 Šaltiniai

Mityba

Minta tik gyvūnais. Kai kurių gyvačių mityba labai specializuota, o kitos minta pačiu įvairiausiu grobiu, netgi kitomis gyvatėmis. Maži ar pasipriešinti nesugebantys gyvūnai tiesiog nutveriami ir praryjami; didesni ar besipriešinantys gyvūnai prieš suėdant numalšinami įleidžiant nuodų ar prismaugiant. Dideliam grobiui suvirškinti gali prireikti daug laiko.
Dantų sandara

Gyvatės skiriasi dantimis, jų išsidėstymu bei funkcijomis. Primityvios gyvatės (pvz., smaugliai) turi daug beveik vienodo didumo smailių, pasvirusių atgal dantų. Gyvačių sistematikoje ypač svarbūs viršutinių žandikaulių dantys. Smaugliai bei daugelis žalčių jais grobį tik sulaiko, todėl visi šie dantys vienodi, labai aštrūs, lygiais šonais.
Nuodingosios gyvatės

Nuodingųjų gyvačių kai kurie dantys būna pailgėję, su išilgine vagele priekiniame paviršiuje arba su kanalu viduje, per kurį į aukos kūną patenka nuodai.

Pačios nuodingiausios gyvatės yra šios (LD50 mg/kg)[1]:

Žemyninis taipanas (Oxyuranus microlepidotus) – 0,025;